Gyvenimas po kauke

Kartais klausiu savęs: "Ir ką gi aš noriu apgauti?". Žmogus, turėdamas tokį pasitikėjimą kitų akyse kaip aš, iš tiesų turi būti ypatingai budrus ir stebėti save, tikrinti savo širdį, kad pats nebūtų pasmerktas paskutinę dieną. Šiandien, klausydamasi Tatjanos Belouz liudijimo, išgirdau ją paminint tą eilutę, kuri man irgi atėjo šiandien į galvą. Viešpats atsitiktinai nieko nedaro, todėl visokie dejavu turėtų mums būti ženklas, kad Jis kažką nori pasakyti. Tania pasakojo apie tai, kaip jai buvo parodytas dangus ir pragaras. Pastarajame ji pamatė pastorių, kurio pamokslai buvo labai stiprūs ir lietė širdį. Ir klausiant angelo, už ką tasai pakliuvo į kankinimų vietą, jai buvo priminta vieta, kur Kristus perspėjo žmones klausytis to, ką "pamokslauja" fariziejai, bet nedaryti taip, kaip jie.
Didžiausias iššūkis, su kuriuo susiduria dvasinis lyderis - išlikimas paprastu žmogumi, kuris daro klaidas, kuriam taip pat būna visokių momentų, kuris patiria išbandymus ir ne visada yra geros nuotaikos, kuris pavargsta. Kiek daug mačiau veidų tų, kurie jau nebežino, kaip toliau daryti, nes įvykiai klostosi ne taip, kaip buvo sumanyta: nusivylusių, pavargusių, pasiruošusių iškelti baltą vėliavą ir paskelbti pralaimėjimą. Kiek kartų pati tai patyriau, ko gero, ant pirštų nesuskaičiuosiu. Baisiausia man, kai pradedu stebėti save tarsi iš šalies ir pamatau, kad išorėje bandau atrodyti stirpi ir nepajudinama tikėjime, o viduje viskas braška traška ir vos laikosi. Tokiais momentais suvokiu, kad esu labai pavojingoje būsenoje - tapti pabalintu antkapiu, kuri viduje yra kirmėlių išgraužtas (nors nežinau, ar kirmėlaitės turi pakankamai stiprius dantis graužti kokį cementą...) Tokiais momentais suprantu, kad mano vienintelis išsigelbėjimas - pas Viešpatį prie Jo kojų. Ir šitoje vietoje atsiduriu kitoje pavojingoje situacijoje - nuneigime to, kad tai turiu daryti dabar, o ne grįžusi namo, ar kai su kuo nors pasikalbėsiu, arba kai pažiūrėsiu filmą ar dar dėl kažkokių priežasčių atitolinusi tą momentą su pasiteisinimu, kad dabar nelabai turiu laiko. Taigi, maskuojamės, "špakliuojamės" prieš žmones ir prieš save. Pažiūrėjus į veidrodį pritemusiame koridoriuje, atrodai visai neblogai ir žmonės tave mato visada pasitempusią ir pan. Ir galbūt kai pasninkauji, ir nereikia daryti tos "pakazuchos", kaip Raštas ir sako, nes... Tėvas slaptoje viską mato ir atlygina pagal tai. Bet šis atlyginimas skiriasi nuo to, kurio sulauki, kai išorėje savo elgesiu baisiai atrodai pamaldus ir karštas krikščionis, o viduje esi tik skambantis varis ir žvangantys cimbolai; kai negyveni tuo, ką skelbti, kai grįžęs namo aprėki vaikus, nors mokai mylėti ir bausti su meile, kai vengi atsakomybės, o kitus mokai ją prisiimti, kai bėgi nuo bendravimo, nors skelbi, kad tai būtina, kai kvieti ieškoti Dievo, o pats to nedarai...
Ir kiek kartu mes, iškilmingai pasižadėję eiti su Kristumi, jo išsižadama dėl srėbalo, dėl sidabrinių, dėl žmonių nuomonės, dėl... patogumo... Pradedu matyti save, kaip karts nuo karto bebandančia dėtis kaukę. Tik tada darosi labai šleikštu. Tikiu, kad jei tai daryčiau, nekreipdama dėmesio į tą nemalonų jausmą širdyje, priprasčiau ir drugnumas mane paskandintų, man to net nepastebėjus... Auditas niekada nėra malonus, nors jis ir skirtas tam, kad padėti, o ne kad suvaryti. O jei jis dažnas, tai ypatingai pavargsti ir kartais tiesiog norisi išprašyti jį už durų, kad netrukdytų toliau daryti savų darbų, kurie ne visada yra švarūs... Tad budėkime ir melskimės, kad nepakliūtume į pagundą ir kad kas nors gudriais ir saldžiais žodžiais nesuviliotų mūsų sielų į pražūtį...

Nauji vėjai

Vėl pokyčiai gyvenime... Šiandien pardavė butą su manimi:) Na, aš juk čia laikinai, tik nuomojuosi; nuo pat pradžių šeimininkė gana aiškiai davė suprasti, kad pardavinės butą. Ačiū Dievui užėjo krizė (žiauru taip sakyti, bet...), ir likau 1,5 metams. Keista buvo matyti ir girdėti visus planavimus, derybas ir pan. Tikrai kažko pasijutau, kaip parduodama:)

Palaiminta vieta buvo, turėjau, kur žmones priimti, pavakaroti su draugais ir jaunimeliu. Ir šiaip galėjau karts nuo karto apnakvindinti.

Klausiu savęs ir Dievo: "Kodėl dabar?" Minčių ir teorijų mano galvoje kaip visada nemažai... Lenda sena prietaringa prigimtis:) Bet iš tikrųjų, tai tik butas... kita vieta, kiti žmonės, naujos galimybės... Labai įdomu, ką atneš ši nauja pradžia.

Psalmė

Matyti Tavo darbus, Viešpatie, yra taip džiaugsminga!
Tu taip uždegi dar didesnį norą gyventi Tau,
rinktis Tave.
Tu viską žinai,
niekas nepraslysta nepamatyta pro Tavo akis,
niekas nelieka neišgirsta Tavo klausios ausies.
Kiekvienas mano ištartas žodis sulaukia Tavo dėmesio,
o jei mano prašymai pagal Tavo valią, Tu tai įvykdai.
Tu mėgsti staigmenas, kurios mano veide sukelia šypseną,
o mano širdyje - juoką ir linksmybę.
Tad imki, Viešpatie, mano gyvenimą į savo rankas
ir veski mane Tavo man numatytu keliu.
Nes Tavyje yra mano džiaugsmas ir mano širdies linksmybė.
Tavyje mano gyvenimas.
Jis tikresnis nei auksas ir sidabras.
Jis tikresnis nei praeinantys metai ir besikeičiantys žmonių veidai.
Nors mano gyvenimas apsiverstų aukštyn kojom, Tavoji meilė lydėti manęs nenustos,
Tavoji malonė nuo manęs neatsitrauks.
Tu savo darbus padarysi ir savo pažadus įvykdysi.
Tau visa šlovė!